2009/2010 metų sezonas Lietuvos krepšinio šventovei – Kauno sporto halei gali būti paskutinis. Nors ir pirmosios specialiai krepšiniui pritaikytos arenos Europoje direktorius teigia, jog halėje ir toliau bus rengiami koncertai, sporto varžybos, tačiau namų areną pakeis Kauno „Žalgiris“. Išsiskirs dvi iki šiol vienas kitą garsinusios legendos. Paskutinio „Žalgirio“ sezono halėje proga, zalnews.lt pagal V.Mačiulio ir V.Gudelio 1989 m. išleistą knygą „Halė, kurioje žaidė Lubinas ir Sabonis“ halės 50-mečiui paminėti, jums pateiks šiek tiek istorijos bei įdomių faktų.1937 metais Rygoje Lietuvos vyrų rinktinė laimėjo antrąsias Europos krepšinio pirmenybes, Lietuva įgijo teisę po dviejų metų surengti trečiąsias pirmenybes. To meto laikraščiai rašė, kad krepšinio pirmenybės yra Europos masto įvykis. Reikėjo skubiai pastatyti sporto rūmus. Vienintelis variantas buvo Kauno kultūros rūmai, tačiau jie talpino tik iki 2000 žiūrovų. Buvo svarstoma už 100 000 litų įrengti aikštyną su laikinu stogu, tačiau tai būtų laikina investicija. Tokioje aikštelėje būtų tilpę tik 7000 žmonių, o naujoje salėje – apie 13000. Visa statyba su projektavimo darbais kainavo apie 400 000 litų. Manoma, kad 180 000 litų statyboms skyrė Lietuvos vyriausybė.
Užsakovai pasamdė žymų, Kaune gimusį architektą Anatolijų Rozenbliumą. Inžinierius, mokslus baigęs Vokietijoje, buvo suprojektavęs dešimtis pramoninių ir visuomeninių pastatų, didžiausią tų metų gelžbetoninį tiltą pabaltyje. Rozenbliumas su šeima hitlerinės okupacijos metais atsidūrė Kauno gete, iš kurio pabėgo 1944 metais.
Halės statyba pradėta 1938 metų gruodžio 4 d. Iš 11000 vietų, 3500 buvo sėdimos. Statybos buvo skubinamos – darbininkai pamatus betonavo prie daugiau nei –20C šalčio. Išlieti betoniniai pamatai net iki 6m. gylio žemėje buvo šildomi specialiais įrenginiais. Betonuotojus keitė šaltkalviai, vėliau prisijungė staliai, mūrininkai, dažytojai. Vienu metu halę statė apie 300 žmonių. Statybų metu nebuvo nė vieno nelaimingo atsitikimo. Prireikė per 160 000 plytų, stogas buvo apdengtas ruberoidu. Darbams einant į pabaigą, pradėti tiesti elektros laidai – halės vidų apšvies 50 didelių šviestuvų, o stogo viršuje bus įtaisyti langai dieniniam apšvietimui.Kauno sporto halės statyba truko tik pusę metų. Tiems, kurie plušo dirbdami paros meto, oro sąlygų, šis darbas buvo garbės reikalas.
Vieno iš meistrų, J.Paškevičiaus mintys: „Ėmiausi dirbti dėl to, kad to iš manęs reikalavo lietuvio meistro pareiga, nes šį kartą mes pasiryžome visiems įrodyti, kad mūsų didelės statybos kūryboje mes, lietuviai, jau sugebame savarankiškai dirbti ir kurti be svetimųjų pagalbos. Dabar tik vienas rūpestis ir troškimas prieš mūsų akis telieka: kad krepšininkai laimėtų Europos pirmenybes!“.
Halės statybininkai savo akimis regėjo savo krepšininkų triumfą – jiems buvo išdalinti nemokami bilietai. Sėdimos vietos kainavo 2,5-5lt, stovimos 1,5-2lt. Visi džiaugėsi naująja arena. Dėl lėšų stokos halė nebuvo visiškai užbaigta – paruošti tik du persirengimo kambariai, neįrengta šildymo sistema, neįvestas vandentiekis. Šie ir kiti darbai užbaigti tik per 1961m. renovacijos darbus. Yra išlikę nedaug šaltinių apie halės statybą, todėl lieka neatsakytų klausimų. Nėra aišku, kiek talpino ši salė žiūrovų. Tuomet buvo nemažai pasipiktinusių, jog tiek pinigų skiriama šioms statyboms, tačiau halė ir šiandien tebestovi kaip gyvas nepriklausomos Lietuvos sporto liudininkas.
Vienas iš keliolikos šaltkalvių, stačiusių Kauno sporto halę – A.Jankauskas: „Gimiau ir augau Kaune. Tėvas buvo garlaivio mašinistas. Jis mane ir išmokė šaltkalvystės paslapčių. 1939m. sporto halės statybai buvo kviečiami kvalifikuoti darbininkai. Pakvietė ir mus – laivų remontininkus. Tarpe jų buvau ir aš su broliu Leonardu. Man tuomet ėjo 21 metai. Užduotis buvo sudėtinga – sumontuoti plienines arkas. Per vasarį ir kovą būsimo pastato vietoje iškilo keturios 60 metrų medinės arkos, savo dydžiu ir forma tiksliai atitinkančios suprojektuotas metalines. Savo rankomis surinkau antrąją sporto halės fermą ir galinę metalinę sieną. Užduotį atlikome gerai ir laiku. Dirbti buvo sunku, net darbo pirštinių niekas nepasiūlė. Svarbiausia buvo drausmė ir kokybė. Krepšininkų kovų neteko matyti. Nepatogu prisipažinti, bet į Kauno sporto halę įžengiau po... 50 metų. Suprantate, kaip širdį suspaudė: kokia graži ir miela ši sporto šventovė!“.
Statybų rangovo P.Dedelės sūnaus Prano atsiminimai: „1938 metais buvo surengtos varžytinės tarp 5-6 rangovų, kuris pigiau galėjo pastatyti halę. Laimėjo žinomas statybininkas G.Ilgovskis, tačiau visuomenei reikalaujant statybos rangovu tapo lietuvis. Tėvas namuose nepasakodavo apie statybą, bet aš dažnai būdavau ten, kur krypdavo visų akys. Gerai žinau, kai halei buvo ieškomos plieno arkos. Tarybų Sąjungai atsisakius atlikti Lietuvos užsakymą, teko kreiptis į kitas užsienio šalis“.
Lenkų rinktinės treneris Novakas pasidžiaugė Kauno sporto hale (apie tokią Varšuvoje niekas net nedrįso svajoti). Susidomėjimas pirmenybėmis buvo milžiniškas. Dar likus daug laiko iki varžybų, tarytum visas Kaunas ėmė plaukti halės link: „O halėje! Čia abiejuose šonuose ir viename gale dygo ir išdygo gyvos galvų eilės iki pat palubių: žmogus prie žmogaus, veidas prie veido bylojo kaip ta sporto vietovė buvo reikalinga ir kaip ji, vos gimus, pasidarė per maža visiems norintiems sutilpti. Garbės tribūnon suėjo ministeriai, kariuomenės aukštoji vadovybė su kariuomenės vadu, užsienio diplomatai, daugybė aukštų pareigūnų, visuomenės veikėjų bei prezidentas A.Smetona“.
Lietuvos prezidento A.Smetona: „Lietuvai tenka garbė matyti šiuo gražiu pavasario metu Europos krepšinio rungtynes Kaune. Ir jųjų proga man yra malonu pasveikinti šio kilnaus žaidimo rengėjus, šeimininkus ir prašaliečius, ypatingai malonu šiems pasakyti: Sveiki atvykę, mielieji užusienio svečiai. Laimingai viešėkite pas mus, kaip pas save namie!“.Nors Kaune susirinko geriausios Europos vyrų krepšinio komandos, pirmąsias oficialias varžybas sužaidė Kauno bei Varšuvos moterų rinktinės. Pergalę šventė Kauno moterys (29:28). Visų rungtynių metų halė būdavo sausakimša. Buvo ir tokių žiūrovų, kurie nepraleido nei vienerių varžybų. Tie krepšinio garbintojai gal net nežinojo, kad jie krepšinio salėje išsėdėjo apie 2 paras. Kai kurie užsirašydavo savo vietos numerius, kad kada nors sugrįžę, galėtų prisiminti ir aplankyti tą vietelę, kur su didžiausiu malonumu išsėdėjo 2 paras.
Įdomūs faktai:
• 1958m. halė buvo uždaryta kapitaliniam remontui. Po to pirmosios varžybos sužaistos tik 1961m.
• Pirmą kartą halėje 100 taškų 1962m. įmetė Kauno „Žalgiris“ (105:61 įveikęs Ašchabado „Zachmetą“.
• 1970m. halėje M.Paulauskas pasiekė asmeninė rekordą – pelnė 42 taškus. 1978m. jis pelnė 48.
• Rekordų rekordas priklauso A.Saboniui. 1989m. prieš Maskvos „Dinamo“ jis pelnė 53 taškus.
• Kauno sporto halėje buvo rengiamos tinklinio, bokso, fechtavimosi, sunkiosios, lengvosios atletikos ir kt. varžybos. 1940m. halėje buvo išlieta ledo aikštelė miesto ledo ritulininkams.
• Atgavus Kauną, 1944m. buvo tvarkoma sporto halė, nes jos viduje vokiečiai remontuodavo techniką.
• Karo metais šalia halės buvo numestos dvi aviacinės bombos, tačiau gerai suprojektuota ir pastatyta halė nenukentėjo.
• 2007 m. gegužės 24 d. sporto halė įrašyta į LR Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.
• 2009 m. rugpjūčio mėnesį švenčiamas 70 metų halės jubiliejus.
Sporto pasaulyje žinomų žmonių mintys
S.Stonkus: „Patį didžiausią įspūdį paliko 1957m. Europos krepšinio pirmenybės, vykusios Levskio stadione. Bulgarijos ir TSRS rungtynes su fakelais stebėjo apie 40 000 žmonių. Įspūdis buvo nepakartojamas! Kaip ir žaidžiant Brazilijos Marakanos salėje, talpinančioje 30 000 žiūrovų... Tačiau, suprantama, namuose buvo maloniausia žaisti“.
M.Paulauskas: „Laikas greitai bėga, visko prisiminti neįmanoma. Tačiau gerai menu 1964 metus, kai aš pirmą kartą išbėgau į halę. Sunku buvo žaisti. Aš naujokas, o žiūrovų daugybė. Be to, už nugaros jauti ne tik jų švilpesį, bet ir alsavimą. Labai jau arti sėdi prie aikštelės. Gerai, jeigu komanda laimi. Tas „artumas“ abipusiai naudingas. Tačiau jeigu žaidi su „CSKA“ krepšininkais ir nesiseka – geriau nematyti žiūrovų žvilgsnių. Daug kur teko su TSRS rinktine keliauti. Daug miestų ir spoto salių mačiau, bet pati mieliausia ta, kuri sava ir artima“.
V.Garastas: „Prisimenu 1952m. Halėje vyko studentų lengvosios atletikos pirmenybės, kur dalyvavau ir aš. Tapau 55 metrų barjerinio bėgimo nugalėtoju. Kokia gi halė tuomet buvo? Ogi kaip daržinė: laibai didelė ir labai šalta. Kitaip ir būti negalėjo, nes nebuvo apšildoma, nebuvo ir šiandieninių holų. 1955m. „Žalgiris“ lauko aikštelėje žaidė prieš Tbilisio „Dinamo“. Pakilo viesulas, ėmė lyti. Teko rungtynes perkelti po stogu. Tūkstančiai žiūrovų iš aikštyno susispaudė sporto halėje. Į sporto halę, kai žaidžia „Žalgiris“, gali patekti tik išrinktieji...“.
Teisėjas J.Jankauskas: „Labai jauku, gerai, kai šalia aikštelės sėdi žiūrovai. Štai ir tris kartus jaunesniuose Vilniaus sporto rūmuose nepatogu žiūrėti krepšinio rungtynes, ypač žiūrovams, sėdintiems tolimiausiose eilėse. Ir teisėjauti ten nejauku“.
Z.Motiekaitis: „Kai užeinu į sporto halę, kyla pasididžiavimo jausmas žmonėmis, kurie prieš pusę amžiaus sumanė, projektavo ir statė šią unikalia sporto areną. Halė ne tik originali, bet ir pastatyta per rekordinį – pusės metų laikotarpį! Visi turime būti dėkingi tiems, kurie paliko ateitiems kartoms šį neįkainojamą statinį. Nėra tokio mato, kuris tiksliai nustatytų, ką davė Lietuvai Kauno sporto halė. Tačiau viena aišku: nebūtų šios krepšinio šventovės, neturėtume Lietuvoje ir populiariausios sporto šakos“.
K.Mažeika: „Žavėjausi kažkada Olandijos sporto rūmais. Naujais, didingais, prašmatniais, tačiau nieko negaliu palyginti su mūsų senute – Kauno sporto hale! O kokie nuostabūs čia žiūrovai. Jie moka džiaugtis, moka liūdėti, moka... Ko niekas niekur taip nemoka. Čia mano vaikystė, čia mano visas gyvenimas. Ačiū tiems, kurie mums paliko Kauno sporto halę!“.
A.Gomelskis: „Lietuvos krepšinio aukštumos pradžia 1937-1939 metai. Tada, manau, kiekvieno lietuvio širdyje buvo pasėta krepšinio sėkla, kuri kuo toliau, tuo daugiau atneša brandžių vaisių. Ir senutė halė tuo gali didžiuotis. Nebūtų buvę jos, nebūtų Respublikoje didžiojo krepšinio, nebūtų Lietuvos krepšinio „karalių“, kurie garsina Nemuno kraštą visuose pasaulio kontinentuose“.
Knygos autorius Vidas Mačiulis: „Krepšinis – amžina mano meilė, mano džiaugsmas ir liūdesys. Knyga apie halės 50-metį iš anksto planuota. Nelengva buvo surinkti faktus apie tai, ko pats savo akimis neregėjai. Nuo 1968m. Kauno sporto halėje nepraleidau nei vienų rungtynių, kai čia žaidė „Žalgiris“ Šiai komandai ir krepšiniui liksiu ištikimas visą gyvenimą“.
Jokūbas Sruogis, zalnews.lt
